2009-12-29

 

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos krepšinio sirgaliai gyveno svaigiu pergalės džiugesiu – Lietuvos ryto” krepšinio komanda laimėjo Europos taurę. Laimėjo ne tik Lietuvos ryto” komanda. Daugelis krepšinio ekspertų ir šio žaidimo mylėtojų visame pasaulyje vienu balsu sutaria: laimėjo Lietuvos krepšinio mokykla. O tuo pačiu laimėjome ir mes, “Lietuvos ryto” sirgaliai, kurie įvairiais būdais prisidedame prie savos krepšinio mokyklos puoselėjimo ir jos pergalių. Pagaliau laimėjome ir visi mes, Lietuvos piliečiai, kurie išlaikome savo Tėvynę Lietuvą - kurioje buvo sukurta ir pergalėmis subrendo Lietuvos krepšinio mokykla.


Ši mokykla neabejotinai ir nulėmė garsias klubinių bei Lietuvos krepšinio nacionalinių rinktinių komandų pergales. O kartu ši mokykla išreiškia būdingus lietuviškajai sąvimonei lyderystės bruožus.


Šioje esė kaip tik ir bandysime apžvelgti lietuviškosios lyderystės temą bei paanalizuoti “Lietuvos ryto” komandos pergalės Europos taurėje prielaidas.


Bičiulystė, arba lietuviškosios lyderystės link


Praėjo dvidešimt metų po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir dvidešimt metų laisvo gyvenimo Lietuvoje. Sukaktis verčia daryti apibendrinimus. Nes apibendrinimai įtvirtina nuveiktų darbų vertę ir kartu sukuria naują pagrindą naujiems siekiniams.


Mat laisvo žmogaus ir piliečių visuomenės pagrindas yra savigarba. O savigarba pasireiškia nuveiktų darbų visuotinai pripažinta verte. Kuo daugiau žmonių pripažįsta įvykdyto darbo vertę, tuo labiau įvertinamas ir gerbiamas pats vertės kūrėjas. Todėl individams yra labai svarbu būti pripažintiems kuo platesniu mastu. Lygia greta individui yra labai svarbu priklausyti bendruomeniniam dariniui (pvz., valstybei), kurio nuveiktų darbų vertė yra kitų nacionalinių ar panašaus masto bendruomeninių darinių pripažįstama kaip reikšminga ir gerbtina. Taigi mums, lietuviams, yra svarbu priklausyti Lietuvos piliečių bendruomenei, kuri pelno laimėtojų garbę europiniu ar pasauliniu mastu.


Kokias pasiekimais ar pergalėmis pasižymėjo mūsų Lietuva per šį dvidešimtmetį? Kokios pergalės sutelkė mus į vieną savimi ir savo Tėvyne besididžiuojančią individų visumą, būtent, lietuvių bendruomenę? Kada ne oficialiai, bet laisvanoriškai kėlėme Trispalvę ir iš visos širdies bei plaučių šaukėme: „Lietuva! Lietuva!“ ?


Taip, didžiųjų krepšinio kovų metu.


Ir „trijų milijonų“ pastanga pergalę pasiekti, ir pačios pergalės mums tapo itin reikšmingi lietuviškąją kasdienybę nuskaidrinantys ir pilietinę savivertę tvirtinantys dalykai.


Ir ne tik krepšinio arenose, atletikos maniežuose ar dviračių trekuose …  Istorinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalių padavimai palaikė nacionalinę savimonę okupacijos metais, bei verčia savo Tėvyne didžiuotis ir dabar. Čia ir dabar mums yra aktualiai svarbios LDK pergalės Rusijos platybėse ir prieš Europos galybes. Karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Gediminas, Žalgirio ir Salaspilio mūšiai, Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą mums yra ne tik mūsų istorija, bet čia ir dabar lietuviškąją pilietinę tapatybę, savivertę, o kartu ir savigarbą tvirtinantys archetipai.


Šių savivertę įtvirtinančių archetpių šviesoje suvokiame save ir norime, kad per mūsų savigarbos prizmę mus gerbtų ir visi kiti pašaliečiai. Lietuvos Prezidentas kiekvieną svečią pasitinka ne tik su sveikinančia ranka ir plačia šypsena. Kiekvieną pasaulio didžiūną ir visus oficialius Lietuvos Respublikos svečius nuo Juodosios jūros kranto sveikina Vytautas Didysis ir visa pergalinga LDK kariauna. 


Su Žalgirio mūšio archetipu visa Lietuva su Kauno “Žalgiriu” priešakyje kovėsi prieš okupantų armijos sporto klubą – Maskvos CASK. Pamenu, aš ir pats po Vilniaus “Žalgirio” futbolo komandos pergalių sovietinėje lygoje tūkstantinėje sirgalių minioje žygiuodavome patriotinėse eitynėse su Lietuvos nepriklausomybę nuo okupanto šlovinančiomis giesmėmis. Atvirose sporto kovose lietuvių lyderiai išreiškė ne tik istorinių, bet ir sieloje nenugalėtų Lietuvos partizanų, tremtinių, nepalaužiamos katalikybės ir po ideologiniu jungu nesulinkusių meno kūrėjų laisvės sklaidos darbą.


Toliau šią estafetę perėmė Sausio 13 savanoriai bei Nepriklausomybės vedliai ir, neabejotinai, čia pat pergalėmis suklestėjusi Lietuvos krepšinio mokykla.


Natūralus individualios ir bendruomeninės savivertės poreikis bei šio poreikio sukuriami faktai - pergalės! - verčia mus įdėmiau pažvelgti į istorijoje bei dabartyje besiskleidžiantį ir vis pergalėmis įrodomą lietuviškosios lyderystės būdą. Koks jis? Ar galime išskirti lieutviškoms pergalėms ir lyderiams būdingų bruožų? Ar šie bruožai yra lietuviškosios savivertės ir savigarbos įsistatymo veiksniai?


Pavyzdžiui, ar yra kas bendro tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus ir jo vedamos 5 tūkstančių kariaunos pergalės prie Salaspilio prieš Švedijos karalių Karolį IX su 20 tūkstančių karių armija ir 3,5 mlj. eurų biudžeto „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos pergalės prieš 30 mlj. - Maskvos “Chimki”?


Ar tai tik graži praeities ir dabarties pergalių analogija? Ar turime pagrindą šias dvi pergalės sugretinti? Juk istorinis atstumas tarp šių dviejų įvykių yra didelis. Ir visgi tiltas laike yra nacijos ir jos istorijos bėgyje išlaikomos tapatybės, suburto valstybingumo, vadinasi, ir savivertės gairių tęstinumas. Čia ir dabar mes esame tos pačios nacijos atstovai, kurie pergalių skonio mokėsi ir iki šiol mokosi Chodkevičių giminės pastatytame ir neseniai atkurtame Kražių kolegijos pastate (dabar – Kražių M.K.Sarbievijaus kultūros centras). Mes esame tos pačios anuomet ir dabar pergalėmis savo vertę tvirtinančios nacijos, jai būdingos savimonės ir būdo atstovai.


Todėl kiekvienos nacijos būtina užduotis yra suvokti istorijos bėgyje savo vertę tvirtinančias gaires, jas paversti ne tik vienos sporto šakos mokykla, bet ir pilietinio ugdymo pamatu.


Pavyzdžiui, lietuviškoji “bičiulystė”. Mes žinome, kad žodis “bičiuliai” kyla iš daugiskaitos kilmininko “bičių”. Istorikai ir filologai šią sąsają aptaria šitaip. Lietuvių kaimų bendruomenių sąjungos susidarydavo ne tik kraujo giminystės ryšiais, bet ir “bičių” spiečių migravimo iš vieno kaimo sodybos į kitą avilį. Sodybos imdavo giminiuotis “bičiulystės” pagrindu. Tuo pačiu pagrindu buvo sudaromi ir kariniai junginiai. Matyt, spėjame, „bičiulių” junginiai pasižymėdavo ir bičių spiečio organizuotumu bei aršumu. Žinia, ankstyvųjų lietuvių genčių karybos metodai buvo būtent tokie.


XIII amžiaus Livonijos kronikos štaip taip apibūdina lietuvių ambicijas ir karybos būdą: “Lietuviai siekė valdyti visas šituose kraštuose [Rusijoje, Livonijoje ir Estijoje] gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas, kas drįsdavo gyventi savo sodybose, o ypač - latviai. (…) Ir bėgo rusai per miškus ir kaimus netgi nuo nedaugelio lietuvių, kaip sprunka kiškiai, išvydę medžiotoją, o lyviai ir latviai buvo lietuvių maistas ir pašaras, tartum avys vilko nasruose, kai jos paliekamos be ganytojo” (Henrikas Latvis).


Nedideli lietuvių “bičiulių” būriai it bičių spiečiai kandžiai puldavo kaimynus, kurie neatsispirdavo prieš tokios komandinės karybos jėgą. Lietuviai, kaip teigia Livonijos kronikos autorius, suvokė savo karinį pranašumą ir siekė valdyti dideles teritorijas. Ilgainiui šios ambicijos, žinia, plėtėsi iki Maskvos sienų ir Juodosios jūros krantų. Pažymėtina, kas toks protėvių sutelktas karybos ir lyderiavimo būdas yra tikėjimu pagrįsta, taigi, dvasine individų sanglauda.


Ar galėtume drąsiai teigti, kad “bičiulystė” ir dabar yra lietuviškosios lyderystės ypatumas, lemiantis ne tik krepšininkų pergales, bet ir Lietuvos socialinę bei politinę tikrovę? Dėl krepšininkų – gal; dėl Lietuvos socialinio ir politinio gyvenimo – matyt, kad ne.

 

Kita vertus, tik išnyrame mūsų sielas ir savimonę it vėžys graužusio okupanto gniaužtų. Turi praeiti laiko iki atsistatys apgriautos savimonės dvasinės sanklodos, naujai įsigyvens bendruomeninę savivertę telkiantys archeptipai. Tad žinančiai spręsti apie vertybinį nacionalinės savimonės grynuolį ir lietuviškosios savivertės bei lyderystės ypatumus dar būtų per anksti. Būtent tik pasiektos gerovės ir visaverčio pažinimo šviesoje turime vertinti savo istoriją ir save pačius dabartyje. Kol kas nevisavertiškumo ir save neigiančios nuostatos yra per daug paplitusios Lietuvos visuomenėje, kad istorijos vertinimas tvirtintų aktualią nacionalinę savivertę. Sovietijos įskiepytas mažadvasiškumas dažnai mums neleidžia atpažinti ir pasidžiaugti savųjų istorinių ir nūdienos lyderių didybe.

 

Ir visgi drįskime pažvelkti į aktualius savivertės pasireškimus, t.y. nacionalinės reikšmės pergales, ir paanalizuokime jas žmogaus prigimties visaverčio, arba klasikinio, pažinimo šviesoje. Štai naujausia iš jų.

 

Širdies galia

 

Visi žinome apie legendinę mažojo Dovydo pergalę prieš Galijotą. Galijotas buvo didelis ir išpuikęs. Dovydas buvo mažas ir kuklus, ir tikslus. “Lietuvos ryto” krepšinio komandos kova, o ir pergalė yra deramai lygintina su šia bibline kova.

 

Kovojome prieš ekipą, kurią nepabijosiu pavadinti pasaulio žvaigždžių rinktine. Tačiau jų negalima vadinti komanda, nes norint tokia būti reikia jausti ryšį, tačiau jie nejautė nieko, o jų beribę aroganciją įveikė vieningas kaip kumštis – Vilniaus „Lietuvos rytas“. Jie visada vaikščiojo aukštai pakėlę galvas, atsainiai bendravo su žurnalistais bei Eurolygos personalu ir jau prieš finalą jie buvo tituluoti nugalėtojais. Daug ką pasako ir užrašas ant jų aistruolių marškinėlių – „ Chimki + Turin = Euroleague”, sakė komandos savininkas Jonas Vainauskas.

 

Giliausios ir tiksliausios įžvalgos apie pačią pergalę yra spontaniškos ir išduodančios pagrindinį pasiektos pergalės veiksnį. Taigi pergalingi įspūdžiai buvo tokie: 

 

Chuckas Eidsonas: „Tai neapsakoma. Pasiaukojamas mūsų darbas subrandino vaisius. Visi pamatė, kad ši komanda turi didžiausią širdį“. Marijonas Petravičius: “Širdis svarbiau nei pinigai. Tai mes šiandien Europos taurės finale visiems įrodėme”. Komandos treneris Rimas Kurtinaitis irgi panašiai kalbėjo apie pasiaukojimą. O minėtas komandos savininkas apibendrino:  “Finale triumfavo širdis, taktika ir valia“.

 

Iš komandos žaidėjų ir vadovų atsiliepimų – spontaniškų ir apgalvotų – matosi akivaizdus „širdies“ kaip pagrindinio pergalės veiksnio įvertinimas. Kyla klausimas: ar „širdies“ pagerbimas tėra pergalės išspinduliuoto entuziazmo pasekmė? Ar „širdis“ ir yra tikroviškas šią pergalę nulėmęs veiksnys?

 

„Širdis“ yra meilės sinonimas. Dažniausiai „širdį“ siejame su jausmais, kurie lydi stiprų potraukį kitam asmeniui ar mylimam dalykui, pavyzdžiui., Tėvynei. Iš šių jausmų gimsta poezija ar dainos, kurios įkūniją šį gražų bei svaiginantį jausmą ir leidžia vėl lyg iš naujo „tai“ patirti. 

 

Tačiau vyrų kova ir pergalė nėra graži ir jausminga meilė; ir krepšininkai yra kariai, o ne meilužiai.  Jei „širdis“ yra tikroviškas pergalės veiksnys, tuomet turime kalbėti apie tikrovišką „širdies galią“.

 

Būtent ši galia ir buvo ta pridėtinė vertė, nulėmusi „Lietuvos ryto“ pergalę prieš Maskvos „Chimki“. Marijonas Petravičius: “Širdis svarbiau nei pinigai”. 

 

Tarkime jeigu bazinė vertė yra ekonominė, t.y. krepšinio žaidėjų rinkoje pajėgumą liudijanti ir pinigais išmatuojame vertė; tai „Lietuvos ryto“ žaidėjų sukurta vertė pranoko šią bazinę ir rinkoje išmatuojamą vertę. Būtent ši lietuvių komandos sukurta „širdies galios“ vertė ir tapo nuostabos šaltinis ne tik mums, bet ir visam krepšinio pasauliui. Ir tai – ne iš fantastikos srities. Bet iš žmogaus prigimties gelmės.

 

Taigi pabandykime „širdies“ sampratą suprasti klasikinės antropologijos – mokslo apie žmogaus prigimtį – požiūrių. Šią klasiką mums išgvildeno graikų filosofai, o ištobulino – krikščionių mąstytojai. Pastarieji, ypač Augustinas, išaiškino „širdį“ kaip pamatinių lūkesčių šaltinį „Širdimi“ žmogus trokšta įgimto gėrio. Tai yra žmgus myli tai, ką suvokia ar išgyvena kaip jam būtiną gėrį. O šio gėrio įgijimą žmogus išgyvena kaip pergalę – savivertės ir todėl meilės sau įstatymo aktą. Pergalė – tai troškimas išgyveti prigimties galią. Pergale realizuojame ne tik asmeninę , bet ir objektyviai pripažįstamą vertę, taigi, garbingąjį ir galingąjį „aš“.

 

Taigi „širdis“ yra mūsų valios būti pačiu savimi, būti laisvu, t.y. ne „kaip kiti“ ar net „kitu“ šaltinis. Širdis, pagaliau, yra pamatinę vertinimo ir protavimo kryptį nulemiantis kriterijus. Štai šią valią „būti savimi“ ir realų „širdies galios“ įrodymą ir išspinduliavo „Lietuvos ryto“ krepšininkai nugalėdami išpuikusį didžiūną Maskvos „Chimki“. Pergalingieji kariai triumfo akimirką teigią jų pergalę nulėmusią tiesą: „Visi pamatė, kad ši komanda turi didžiausią širdį”. Šias žodžiais Eidsonas teigia pergalę nulėmusį „komandinės“ savasties pagrindą – žaidėjų valios ir pamatinio motyvacinio, t.y. „širdies“, lūkesčio vientisumą; arba synergeia, įvardijamą tos pačios patirties žodžiu – širdis.

 

Kaip yra sukuriama „širdies galios“ pridėtinė vertė?

 

Pagrindus padeda komandos savininkas. Jis ne tik turi būti finansiškai pajėgus, idant suburtų „pajėgumus“; ir numatytų įvairių žaidėjų „susižaidimo“ pozicines galimybes. Pirmiausiai jis turi įžvelgti žaidėjų išsiugdyto charakterio ir išsiugdytų gabumų darnos galimybes ir komandinio žaidimo vienovę. Dar daugiau – jis turi parinkti trenerį, kuris komandą burtų į pergalingą vienį ne tik  profesionalia išmone, bet charakteris ir gera valia. Taip pat savininkas kartu su komandos treneriu turi parinkti tokį komandos lyderį, kuris sugebėtų įkvėpti komandą „širdies“ lygmenyje. O trenerio ir komandos lyderio darna nustato darnų komandinės „širdies“ plakimo ritmą. 

 

Savininkas ir treneris turi vertinti žaidėjus ne ekonomiškai išmatuojamos jų vertės lygmenyje. Šiame lygmenyje tėra rinkos kaina įvertinami žaidėjų ir trenerių gabumai, profesionali išmonė ir pasiektos pergalės. Tačiau ši vertė yra nepastovi. Valios synergeija, kuri yra pamatinis pergalės veiksnys, kuriama ne ekonomiškai išmatuojamos vertės, bet išugdomo charakterio, valios ir valios šaltinio – „širdies“, lygmenyje. Iš „širdies“ kylanti motyvacija yra įgyvendinama pasiaukojimo veiksmu. O pasiaukojančios valios veiksmas, jeigu įgyvendinamas su bendražmogiška ir profesionalia išmone, yra praktiškai nenugalimas. Kitaip tariant, giliausiame žmogaus elgesio motyvacijos lygmenyje profesionali trenerio išmonė sukuria nuostabos vertas pergales.

 

„Lietuvos ryto“ komanda Turine žaidė su šia pasiaukojimu pasireiškiančia „širdies galia“, taigi, pamatinės motyvacijos lygmenyje, kurią parėmė komandos organizacinė darna ir įgyvendino profesionali trenerio išmonė. Ir ši komanda nugalėjo. 

 

Ar „širdies galia“ ir yra būdinga mums, lietuviams? Akivaizdu, kad būdinga, nes ji akivaizdžiai įgyvendinama pergalėmis ir jau tapo Lietuvos krepšinio mokyklos savastimi. Ar pamatinė motyvacinė „širdies galia“ galėtų būti būdinga ir Lietuvos politikoje? Galėtų, jei lyderiai būtų moralūs, pasiaukojantys ir turėtų profesionalios išmonės; taigi, gebėtų sukurti, išugdyti pamatines motyvacines, veiksniais piliečių bendrabūvio ir darbo organizacines sistemas.

Mindaugas Kubilius



Užsisakykite Mūsų Esė