2011-09-02

 

Sutinku turtingą ar žymų žmogų ir iš karto pagalvoju, kodėl man svarbu su juo bendrauti? Argi nekrebžda mintis apie paramos mano svarbiam projektui arba pelningo užsakymo gavimą? O gal terūpi jo pagalba užmezgant draugystę su dar žymesniais žmonėmis?

 

Kaip sunku turėti paprastą ir nuoširdų santykį su turtingu ar žymiu žmogumi. Tokį santykį, kai domimės juo tik kaip bičiuliu - tik dėl jo paties. Tada žmogus mums yra svarbus ne todėl, kad turi riebią sąskaitą banke, svarbų postą ar daug pažinčių, bet kad tiesiog yra Marija, Jonas, Petras - turintis širdį, trokštančią artumo, saugumo, tikrų santykių. Net jeigu aš nieko neprašysiu, santykio iš išskaičiavimo šmėkla toliau lieka kaboti tarp mūsų ir nuodija mūsų bendravimą. Šios šmėklos sunaikinimui ir santykių išgydymui gal net būtina sąmoningai išsižadėti galimybės gauti iš jo pagalbą, nepaisant kad tos pagalbos suteikimas neapsunkintų duodančiojo. Tada formuojasi artimesnis santykis, žmonės vis labiau atsiveria vienas kitam. Ir visgi išlieka ir kartu auga pagunda paprašyti kito vienokios ar kitokios pagalbos ir kartu įleisti į santykį išskaičiavimo, santykio dėl naudos nuodų.
 
Taip sielos gelmėse glūdintys savanaudiškumo nuodai iškreipia mūsų santykius, izoliuoja mus pačius ir kitus - tiek turtingus ar žymius, tiek ir galbūt atsitiktinai sutiktus gatvėje.
 
Pirmoje straipsnio dalyje rašiau apie tai, kaip turtingas žmogus, būdamas tarpe daugelio, yra vienišas, nes aplinkiniams tėra potencialus gero uždarbio šaltinis. Tokį vienišumą dar sustiprina turtingųjų polinkis eiti lengviausiu keliu - viską, įskaitant ir santykius, nusipirkti. Tada žmogus yra vienišas ne fiziškai, bet egzistenciškai. Tokio esminio vienišumo būsena atsiranda tada, kai užvaldo nerimas, kad netekęs turtų, padėties, posto ar populiarumo kartu netenki ir visų "draugų". Šis vienišumas ir yra esminė pojūčio "esu niekam nereikalingas o tai reiškia nevertingas " priežastis. Tuo tarpu asmens vertės praradimas, o ne kokių nors materialinių gėrybių stoka, yra giluminė jausmo "esu nelaimingas" priežastis. Ar ne šis suvokimas pastūmėjo kai kuriuos žymius ir turtingus žmones į aplinkiniams nesuvokiamus drastiškus sprendimus, kai tik susvyravo jų turimi galios ir turtų ramsčiai?
 
Nuo tokio vienišumo nėra apsaugoti ir tie, kurie, nors ir nėra turtingi ar žymūs, bet vis tiek renkasi savanaudiškus santykius su kitais. Tik neturėdami turtų tokius santykius žmonės renkasi patys, o turėdami - patiria, kaip egzistencinio vienišumo santykį primeta jiems aplinkiniai.
 
Taigi turime paprastą ir kartu sudėtingą laimės formulę - turėti kuo daugiau nesavanaudiškų santykių su kitais. Tokie santykiai dar vadinami draugystės meile arba besąlygine meile, kai kitas asmuo yra vertingas tik dėl jo paties.
 
O tai ką daryti su kančia?
 
Oponentai tuojau pat paprieštaraus: o kodėl minėtas besąlyginės meilės santykis yra laimės garantas, jeigu tokie santykiai neapsaugo nuo kančios? Taip, tai tiesa: besąlyginės meilės santykis gali būti ir kančios priežastimi, nes toks santykis neįmanomas be asmens atvirumo, pažeidžiamumo, nesavanaudiško dalinimosi. Argi galime būti tikri, kad kitas tiesiog visko nepaims, nepanaudos sau, nepasijuoks iš mūsų naivumo, o mes patirsime kančią dėl išdavystės ir paprasčiausios materialinės stokos?
 
Ką gi, jeigu besąlyginės meilės santykis yra nepriimtinas, tai kokią tada turime alternatyvą? Ar savanaudišką santykį, kai aplinkiniai mums tėra priemonės, įrankiai mūsų poreikiams patenkinti? Jeigu taip, tada yra logiška tikėtis, kad ir mes kitiems tesame tik įrankis ir darbo priemonė - pasipelnymo šaltinis. Ar norime tokiais būti ir patirti esą iš esmės vieniši, nepaisant saldžiai mums besišypsančiųjų būrio? Na ne, gal nelabai... O gal galime atrasti kokią nors pragmatinę ir saugią kombinaciją, tarkime: šeimoje mylime besąlygiškai, o štai versle jau siekiame maksimalaus materialinio rezultato bet kokiomis priemonėmis? O jeigu šeimoje artimiausias žmogus pasielgs savanaudiškai, ar nekils pagunda pritaikyti versle naudojamų santykių modelio? Ir kaip šeimos narys gali jumis pasitikėti, kai žino, kad versle jumis pasitikėti negalima?!
 
O gal savanaudiškas santykis nieko tokio? Juk aš turiu visas apčiuopiamas gėrybes ir galiu svaigintis jomis kiek tik širdis geidžia! Betgi alkoholis ar narkotikai irgi maloniai apsvaigina?! Tada svaigalų reikia daugiau ir dažniau ir ribų jų poreikiams nėra. O ką daryti su turimų gėrybių praradimo baimės kančia? O ar labai patinka santykiai "akis už akį, dantis už dantį"? Gal tikimės, kad kiti visą laiką liks tik pralaimėjusia puse? Nebūkime naivuoliai! Tai juk tas pats, kas tikėtis nuolat laimėti lošimo namuose! Bet, blogiausia, kad egzistencinio vienišumo kančia niekur nedingsta, o metams bėgant vis stiprėja...
 
Taigi kančia yra neišvengiama nepaisant kokio pobūdžio santykius kuriame su aplinkiniais.
 
Turbūt daugelis sutiks, kad jausdami savo atžvilgiu kito žmogaus besąlyginę meilę, galime būti bent akimirką laimingi. Tiesa galime šios laimės ir nepatirti, jeigu nepatikėsime arba tiesiog bijosime pripažinti kito nuoširdumo. Ar esame laimingi mylėdami besąlygine meile, net jeigu atsakas yra neadekvatus? Teorinis tokio klausimo gvildenimas būtų ilgas ir sudėtingas. Nuoširdus asmeninės patirties atgaivinimas galėtų padėti greičiau ir aiškiau atsakyti į minėtą klausimą. Gal besąlyginės meilės patirtį atrasime savo vaikystėje, gal kai buvome romantiškai įsimylėję, galbūt kai rūpinomės savo vaikais, padėjome nepažįstamam į nelaimę pakliuvusiam žmogui, o gal kai džiaugėmės savo profesine veikla? Tai turėtų būti kažkas tokio, apie ką pagalvojus vėl sušyla širdis, veidą nutvieskia šypsena. Mums vėl norisi patirti tokį pat santykį, net jeigu kitų atsakas mūsų prisiminimuose ir nebuvo visiškai toks, kokio tikėjomės ir nesame gavę jokio materialaus atlygio už pasidalintą širdies šilumą ar kitiems dovanotą nesavanaudišką pagalbą.
 
O tai kaipgi su kančia? Įsivaizduokime situaciją. Keliaujame su savo vaiku kalnuose. Staiga vaikas paslysta, krenta žemyn ir pakimba tarp žemės ir dangaus. Žinome, kad mes, tėvai, esame vienintelė jo viltis. Greičiausiai visi pultume jį gelbėti nebodami nusibrozdinimų, sąnarių patempimų ir netgi rizikos savo gyvybei. Štai ir turime besąlyginę meilę ir kančią šalia. Ar patirta kančia - virpanti širdis, baimė, skausmingi sužeidimai - pakeliama ar neįveikiama našta? Jeigu visa tai darome tik galvodami apie sąžinės priekaištus ar teisines problemas, galinčias kilti, jeigu vaikas žus, tada tai našta; ir pyktis dėl jos neišvengiamas. Tačiau jeigu turime besąlyginės meilės santykį su savo vaiku, patirta kančia tampa antraeiliu dalyku, nes širdį šildo meilės ugnis. Taip mūsų viduje vyksta paslaptingi ir kartu nuostabūs procesai, kai besąlyginė meilė naikina ir perkeičia kančią, nors išoriniam stebėtojui taip gali ir neatrodyti.
 
Kančia yra besąlyginės meilės trūkumo ir pasaulio netobulumo pasekmė.
 
Neteisk ir neaukštink
 
Niekada nežinome, kiek mes patys ar aplinkiniai turime savo širdyse erdvės besąlyginei meilei. Kai ši erdvė susitraukia, žmogų užvaldo savimeilė, pasirenkamas savanaudiškas santykis, ir aplinkiniai vėl ir vėl nustėrsta iš siaubo, išgirdę apie įvykdytus nusikaltimus, kai nusikaltėliui kitas žmogus tėra įrankis ar priemonė savanaudiškų tikslų pasiekimui. Tačiau, kad ir koks baisus būtų nusikaltimas, niekada nesame tikri, kad neįvyks kažkas dar baisesnio ir sukeliančio dar didesnę kančią aplinkiniams. Naudodami matematines sąvokas galime tarti, kad besąlyginei meilei artėjant į nulį, kančia artėja į begalybę, ir tada kančią galime įvardinti tikruoju jos vardu - pragaru.
 
Tada turėtų galioti ir priešingas dėsnis: besąlyginei meilei artėjant į begalybę, kančia artėja į nulį?
 
Žmogus, kol gyvas, kiekvieną akimirką renkasi savo vietą tarp minėtų kraštutinumų. Kiek toli esame nuo pragaro ar meilės karalystės negali tiksliai nusakyti joks žmogus, įskaitant ir mus pačius, nes tam reikia pamatyti slapčiausias širdies kerteles. Kito vertinti negalime ir dėl to, kad patys nežinome, ką darytume jo vietoje - kaip elgtumės turėdami jo patirtus sužeidimus, kitų nemeilę, nepriteklius. Todėl ir negalime nei žmogaus pasmerkti, nei paskelbti šventuoju tol, kol jis gyvas ir turi galimybę vis iš naujo apsispręsti už besąlyginę meilę ar prieš ją. Net ir po mirties niekas neturėtų būti gyvųjų galutinai pasmerktas, ir tik kai kurie paskelbiami teisiaisiais...
 
Anksčiau jautriai reaguodavau į nepagarbų kitų vairuotojų elgesį kelyje. Reakcija būdavo spontaniška, siekiant truks plyš atsilyginti kažkuo panašiu. Pasekmės: pyktis bent pusdieniui ir garantuota psichologinė ir dvasinė kančia. Dabar ypatingai būna džiugu, kai, žvelgdamas į aplinkinį su besąlyginės meilės nuostata, ramiai galiu priimti panašias situacijas. Tiesa, ir dabar nesu apsaugotas nuo susierzinimo, jeigu pajaučiu didelę kito žmogaus agresiją ir nepagarbą mano atžvilgiu. Tačiau pirmiausia tai man yra priminimas, kad vis dar esu kelyje keičiant savo širdies nuostatą kitų žmonių atžvilgiu, ir kelionė tęsis tol, kol būsiu šioje žemėje. Argi šis buitinis pavyzdys, neiliustruoja nuolat vykstančio kančios perkeitimo, kai besąlyginei meilei leidžiama užimti didesnę erdvę širdyje?
 
Kančia tikėjimo perspektyvoje
 
Dar kitokia kančios prasmė ir perspektyva atsiveria tikėjimo sielos nemirtingumu plotmėje. Amžinybė mums nėra pagrindinis argumentas, skatinantis išpažinti kurią nors religiją. Ar gi mums reikalinga amžinybė, kurioje yra vietos kančiai? Tikrai ne. Todėl bet kurio tikro ir gilaus tikėjimo pagrindas yra tikėjimas Absoliučios Besąlyginės Meilės santykio galimybe. Netikime tokia galimybe šiame pasaulyje - negalime patikėti ja ir amžinybėje. Tokia galimybe tikinčiam žmogui šio pasaulio kančia, priimta ir panaudota žmogaus širdies nuostatos slinkčiai besąlyginės meilės link, tampa iš tiesų prasmingu suspaudimu. Krikščioniui toks kančios prasmingumas pilnai atsiskleidžia mąstant apie Jėzaus Kristaus patirtas žemiškas kančias, iš jų amžių bėgyje kilusius daugelio šventųjų besąlyginės meilės darbus bei mums patiems atvertus Dangaus vartus.
 
Ar visgi tiki besąlyginės meilės galimybe?
 
Pastaruoju metu patyriau, kad vienas sunkiausių klausimų pašnekovui yra šis: ar tiki besąlyginės meilės galimybe? Keista, bet dažniausiai į šį klausimą stengiamasi neatsakyti?! Kažin kodėl? Gal todėl, kad atsakę teigiamai, turime pradėti gyventi besąlygine meile. O tai reiškia iš esmės keisti savo širdį, išsižadant egoistinės savimeilės, nesaugiai atsiverdami kitam. Tuo pačiu metu nedrįstame neigti minėtos galimybės, nes jaučiame, kad be tokio santykio pasaulis taptų pragaru?
 
Taigi kančios perkeitimo, įprasminimo ir palengvinimo kelias tėra vienas - besąlyginės meilės santykis su kitu įskaitant net ir priešus. Ar tad galime riboti šio santykio veikimo lauką? Ar, tarkime, sutinkame, kad darbiniai santykiai, verslas nėra tinkama erdvė besąlyginės meilės santykiui - juo paremtai partnerystei ir tuo pačiu atiduodame šią sritį kančios valdžiai? Manau, kad tikrai ne. Apie tai rašiau save esėOrganizacijos mėsmalė ir draugystė/meilė: ar įmanoma sutaikyti?“.
 
Į tokį santykį (tik jo tiesiai neįvardydamos) remiasi visos įmantriosios šiuolaikinės teorijos apie darbuotojų motyvaciją, komandinį darbą, lyderystę ir kitus panašius gražius dalykus. Tose teorijose yra mokoma apie tai, kaip svarbu pripažinti bendradarbių asmens vertę, išgirsti jų rūpesčius, nuoširdžiai padėti jiems augti, atvirai ir su pagarba dalintis savo rūpesčiais. Argi viso to neatrandame besąlyginės meilės santykyje? Šalia šio santykio dar vertėtų nepamiršti asmeninio pašaukimo - gyvenimo kelio, konkrečios profesinės veiklos, geriausiai įdarbinančios žmogaus turimus talentus ir gebėjimus, - svarbos darbinėje veikloje. Tik atradus pašaukimą žmogus viską daro dalydamasis, nes jo širdis yra perpildyta kūrybiniu veiklos džiaugsmu, nepriklausomai nuo veiklos srities.
 
Organizacijoje vyraujančių santykių keitimo ir darbuotojų asmeninio pašaukimo atradimo sėkmė   glūdi įmonės vadovų nuostatoje. Vadovas gali žvelgti į savo darbuotojus ir verslo partnerius kaip į priemones, įrankius, kuriuos reikia kuo efektyviau panaudoti siekiant savo asmeninių tikslų. Tačiau visiškai kitokie santykiai įmonėje formuojasi, kai vadovas vertina darbuotojus kaip asmenis - kuriančius ir savo gėriu besidalijančius. Renkantis pastarąjį požiūrį svarbu ir vadovo asmeninis nuolankumas - neatsiejamas besąlyginės meilės palydovas. Nuolankumo dorybė padeda vadovui pripažinti, kad partnerio ar pavaldinio širdis kartais yra atviresnė tikram asmeniniam santykiui negu paties vadovo. Nemažiau svarbu ir tai, ar vadovas yra atradęs savo asmeninį pašaukimą, suteikiantį jam pakankamai energijos ne tik kruopščiai vykdyti savo įprastas darbines pareigas, bet ir tapti įkvepiančiu ir tarnaujančiu lyderiu. Jeigu vyraujanti vadovo širdies nuostata yra savanaudiška, mokymai ar organizacijos veiklos tobulinimo seminarai teliks tuščiu paukščiuku personalo skyriaus ataskaitose.
 
Priimame tik tai, ką asmeniškai išgyvename
 
Nekenčiu moralizavimo. Nes bet koks moralizavimas, neparemtas asmenine patirtimi ir darbais, yra tuščia teorija, kokia graži ji bebūtų. Taigi nenorėčiau, kad ir ši mano esė teliktų tik dar vienu beverčiu moralizavimo pavyzdžiu. Todėl remiuosi savo asmenine patirtimi, o pats stengiuosi gyventi tuo, apie ką rašau ir sakau, nors ir žinau, kad nauji suklupimai išlieka mano kasdienybės palydovu...
 
Viliuosi, kad skaitytoją šie pasvarstymai paskatins prisiminti savo asmenines patirtis. Vienokias, kai santykiai jūsų ar kitų iniciatyva buvo palaikomi dėl apčiuopiamos naudos. Kitokias, kai nors trumpam blykstelėdavo besąlyginis meilingas dalijimasis su kitu. Labai svarbu nuoširdžiai atpažinti, kokių patirčių prisiminimai dabar paskatina širdyje tuštumos ir kartėlio jausmus, o kokie šildo, gaivina ir yra vidinės stiprybės ir tikros laimės šaltinis. Manau, kad sąžiningai peržvelgtos asmeninės patirtys padės atsakyti patiems sau į klausimą, kaip žmogus, nepaisant jo turtų, žinomumo masto, bei žiaurios kančios realybės, gali tapti laimingu.
 

Nemanau, kad tai lengvi ir paprasti klausimai, nes dažnai savo giliausiuose pasąmonės kloduose mes slepiame ne tik skaudžias patirtis, bet ir šviesias akimirkas! Kodėl pastarąsias? Gal dėl to, kad netektų keistis...?!

 

Almantas Stankūnas

 

Almantas Stankūnas yra UAB „COWI Lietuva“ Pastatų ir Infrastruktūros projektų padalinių direktorius, CEZARIS draugas.

 

Kiti Almantas Stankūnas straipsniai:


Užsisakykite Mūsų Esė