2011-07-18

 

Nepriklausomybė nėra šiaip sau laisvės nuo bet ko būvis. Tautos nepriklausomybė įvyksta per laisvą piliečių susitelkimą bendro gėrio kūrimui. O pastarasis yra kuriamas žmonių dalyvavimu politikoje, t.y. per pilietinius tarimosi ir susitarimo įgūdžius, asmeninį ir bendrąjį gėrį kuriantį darbą. Taip gimsta demokratinė respublika.
 
Ar tokią Nepriklausomą Lietuvą sukūrėme? Dabartinę mūsų padėtį filosofas Vytautas Radžvilas pavadino „neįvykusia valstybe“. Galėtume pridurti: ne tik neįvykusi, bet ir skurdoka. Tačiau skurdi visų pirma ne ekonomiškai. Manau, kad didžiausia šiandien patiriama mūsų žmonių skurdo rūšis, o kartu ir nepasitikėjimo vienas kitu priežastis, yra vienišumas. Tikrai gili ir aktuali dabartinio popiežiaus Benedikto XVI-jo įžvalga, kad iš atskirties, buvimo nemylimu ar sunkumo mylėti, kyla įvairios skurdo rūšys, įskaitant ir materialinį.
 
Vienišumas – mūsų nepasitikėjimo šaltinis. Vienišumo būklės jokiu būdu nereikia painioti su vienatve. Kaip teigia politikos teoretikė Hannah Arendt, vienišumas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės net nebūdamas izoliuotas. „Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, tuo tarpu vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais“, – tvirtina vokiečių teoretikė. Vienišumo jausmą patiriame tada, kai nebegalime suprasti, kas mus saisto, arba bent jau turi saistyti su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais. Todėl emigracija yra ne tik nepasitikėjimo, bet ir gilesnės psichologinės būsenos – vienišumo – išraiška.
 
Emigruojantys žmonės, nepaisant to ar jie ruošiasi grįžti ar ne, visų pirma patiria tapatumo krizę. Vis daugiau žmonių be bendros kalbos ir nykstančios tautinės kultūros neberanda tapatybės, bendrumą su kitais tautiečiais, laiduojančių veiksnių. Neapsigaudinėkime: talentingų, atkaklių ir šaunių mūsų krepšininkų bei kitų sportininkų iškovotos šlovės akimirkos sutelkia mus tik trumpai džiaugsmingai šventei. Jai pasibaigus ir toliau išgyvename vienišumą, kurio negalime fiziškai ištverti. Tad emigruojame, arba dar blogiau – pasitraukiame iš gyvenimo savo noru.
 
Tapatybės krizę taip pat stebi ir mūsų ekonomikos ekspertai. Štai Rimantas Rudzkis, kalbėdamas apie ekonominio atsigavimo perspektyvas ir emigracijos prevenciją, visų pirma akcentuoja patriotizmo skatinimą. „Siekiant sustabdyti šiuos procesus, reikia ryžtingų permainų tiek ekonominės aplinkos, tiek mąstymo keitimo prasme – vėl gaivinant patriotizmą ir bandant įkvėpti didžiavimąsi Lietuva. Dažnai užtenka pagarbos žmogui, tvarkos, teisingumo ir tada jis žiūri į savo valstybę su pasididžiavimu. Šiuo metu to nėra“, – tvirtina ekonomistas.
 
Kas gi mūsų tarpe gaivins patriotizmą, aukštins pagarbą žmogui, skleis teisingumą ir tvarką? Žinia, gyvename nors ir vis labiau nuviliančioje, bet visgi demokratinėje respublikoje. Ji – mūsų tautos apsisprendimo išraiška, visu mūsų valia įtvirtinta Konstitucijoje. Esame suvereni, taigi ir save valdanti visuomenė. Todėl atsakymas labai neoriginalus, bet vienareikšmis: patys turime imtis pasitikėjimo, pagarbos ir teisingumo restauracinės misijos.
 
Tačiau kaip įveikti tą vienišumo jausmą, kaip išsiveržti iš vidinio kalėjimo? Tai priklauso nuo to, kaip žvelgiame į save ir savo artimą. Šis požiūris tarpsta mūsų istoriniame pavelde. Iškiliais mūsų valstybės laikais tapome katalikiška tauta. Tačiau šiandien šį dvasios iškilumą praktikuoti atsisakome. O ar iš tiesų suprantame, ko atsisakome? Ar tikrai pažįstame tai, kuo sakome tikį? Juk mūsų taip menkai praktikuojamame krikščioniškame tikėjime užkoduoti du pagrindiniai dalykai: artimo meilė bei prigimtinis žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, orumas. Demokratinėje santvarkoje egzistuoja geriausios sąlygos, kuriomis gali atsikleisti kiekvieno mūsų prigimtinė lygybė Kūrėjo akivaizdoje. Dar daugiau, demokratijos sąlygomis turime geriausias galimybes atskleisti save pačius - įvairiais talentais apdovanotus kūrėjus.
 
Kas trukdo? Matyt tai, kad mūsų sąmonę iš tikrųjų veikia nauja šliaužianti jėga, skatinanti pamiršti ne tik istorinį mūsų valstybės išlikimą laidavusį dvasinį pagrindą, bet ir užmaskuotai peršanti kultūriškai bei patriotiškai bestuburę, veidmainiškai tolerantišką, radikaliai individualizuotą mąstyseną ir beprasmę žmogaus gyvenimo formą. Šia nauja dvasine okupacija siekiama vieno – palikti mus visus vienišumo, t. y., psichologinėje „visų karo su visais“, būklėje.
 
Todėl tik įveikę vienišumo būseną pradėsime žengti kuriančios meilės link. Meilės ne tik kaip jausmo, bet ir kaip tam tikro pasiaukojimo reikalaujančio veiksmo. Aukodami kai kuriuos asmeninius interesus bendrojo gėrio labui, žengiame į naują, mus visus siejančią, erdvę. Nepaisydami vienas kito skirtumų, būdami orūs, žinosime, kad galime diskutuoti ir susitarti dėl mums visiems svarbių dalykų. Taip įteisiname save ne tik kaip demokratiją, bet ir  kaip respubliką – viešą visų reikalą.
 
Galiausiai, atgijusį tarpusavio pasitikėjimą turėtume tvirtinti ant trijų atramų: tiesos, teisingumo ir bendro darbo įgūdžių. Anot Mindaugo Kubiliaus, ant tokių pamatų suręstoje visuomenėje tampa įmanomas bendras ir našus darbas – piliečių ūkinių ir kuriančių santykių stabili plėtra. Tada piliečių  ir jų valdomų ūkio subjektų tarpusavio pasitikėjimas įsitvirtina aukštos ir našios pridėtinės vertės kūrimo procesuose ir, ilgainiui, šalies gerovėje.

 

 

Atsikratę vienišumo diktuojamo greito suklestėjimo iliuzijos, pradėsime kurti piliečių tarpusavio pasitikėjimu grįstos demokratijos prielaidas: savivaldos išplėtimą, demokratiškai reformuotą rinkimų sistemą bei praktiškai prieinamą ir įgyvendinamą referendumo teisę. Ant šių pagrindų sukursime tvarų piliečių bendrabūvį. Pagaliau ir politiką laikysime ne „nešvariu verslu“, bet, atvirkščiai, mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę įprasminančia priemone. Pasitikėjimu grįstoje demokratijoje korupcinių sistemų – politinės oligarchijos, partokratijos, oligopolijos – plitimas tampa užkardytas. Tuomet ir viešėdami užsienyje galėsime didžiuotis ne tik pasiekimais krepšinyje, bet ir sava valstybe Lietuva, kurioje piliečių tarpusavio pasitikėjimo galia žydi vienybė.

 

Paulius Stonis

 



Užsisakykite Mūsų Esė