2011-07-14

 

Šiandien Lietuva vis dar praranda didžiausią savo turtą – žmones. Emigracijos bangos pabaigos greitu laiku nedrįsta prognozuoti nei ekonomistai, nei politikos apžvalgininkai, nei patys piliečiai. Niekas neįžvelgia Lietuvos valdžios gebėjimų priimti reikalingus, tikrovei tapačius, todėl ir radikalius sprendimus. Tokius, kurie iš esmės sudarytų prielaidas valstybės pagrindų atnaujinimui.
 
Iš mūsų premjero dažnai girdime pareiškimus apie drąsos reikalaujančius nepopuliarius sprendimus. Tačiau jis nė karto neužsiminė apie tokius sprendimus, kurie reikalautų drąsos iš mūsų, Lietuvos piliečių. Raginimas „susiveržti diržus“ nieko bendro su drąsa neturi. Tai greičiau kvietimas būti kantriems, atsisakyti dalies savo poreikių ir tiesiog bandyti išgyventi. Žinoma, toks raginimas nepasiekia karčios žmonių tikrovės: juk vieni jau kuris laikas veržiasi diržus ant kaulų ir odos, kiti ima matuotis kilpą ant kaklo. Šią liūdną tikrovę neseniai atskleidė ekspertų, Lietuvoje ir Europoje tyrusių savižudybių gausėjimo priežastis, analizė.
 
Vyriausybė vis ramina mus, vis žada nuoširdžiai mumis pasirūpinti, prašydama tebūti kantriems ir... tik ne drąsiems, t. y., kuriantiems ir atsakingiems. Kodėl „vyriausybininkai“ Lietuvoje nenori, kad piliečiai taptų jų partneriais? Į šį klausimą galėtume atsakyti įvairiopai. Tačiau esmingiausias atsakymas – pasitikėjimo trūkumas.
 
Iš tiesų valdžia tėra mūsų pačių savimonės veidrodis. Kokia savimonė vyrauja visuomenėje, tokia išmone ir yra valdoma valstybė. Nepasitikėjimo virusas įsisuko į valdžią ne iš kitur, o iš visuomenės. Nepasitikėjimas yra mūsų dabartiniam piliečių bendrabūviui būdingas bruožas. Tą įrodo ir 2009 metais Europoje atlikta apklausa apie gyvenimo kokybę. Jos rezultatuose skelbiama, jog lietuviai savo pasitikėjimą tautiečiais įvertino tik 4 balais iš 10 galimų. Tuo tarpu už Lietuvą plotu mažesnėje šalyje gyvenantys danai savo tautiečių patikimumą įvertino kiek daugiau nei 7 balais.
 
Aišku, skirtumo priežastimi laikysime tai, kad Danija – ekonomiškai stipri šalis. Visgi toks, atrodytų akivaizdus, vertinimas yra paviršutinis ir klaidingas. Tikėti, kad mūsų visuomenėje sumažės bėdų ir tapsime moralesni tik pasiekę Danijos ekonomikos lygį, yra saldus, bet pavojingas lūkestis. Manau, kad per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį iki pat šiandienos esame būtent šio lūkesčio vergais, kurių patiklumu vis naudojasi pinigų ir galios ištroškę populistai. Mat, praturtėjimas nebūtinai reiškia piliečių solidarumą. Praturtėjimas gali būti socialinės atskirties ir visuomenės sluoksnių supriešinimo priežastimi. Piliečių visuomenės gerovė ir moralė nėra tiesiogiai proporcinga turto toje visuomenėje kaupimui.  
 
Neseniai teko bendrauti su vienu danų investuotoju. Kalbėjomės apie lietuvių ir danų mąstysenos skirtumus. Prisiminiau, kad jau kuris laikas danai pasaulinėse apklausose nepaleidžia laimingiausios tautos titulo. Tad ir pasiteiravau savo pašnekovo: kokia yra tikroji mūsų visų išsiilgtos laimės priežastis? Ar tai, kaip mano daugelis, yra „daniškas socializmas“ bei stabilūs ekonominiai rezultatai? Pašnekovas nepuolė tuoj atsakinėti, bet, nuleidęs galvą, susimąstė. Po kelių akimirkų užtikrintai tarė: „Mūsų laimės priežastis yra tai, kad mes pasitikime vienas kitu ir tarpusavyje galime jaustis saugiai. Ekonominė ir visa kita gerovė – tik šio pasitikėjimo rezultatas“. Toks teiginys skatina suabejoti vien ekonominiu klestėjimu garantuojamos laimės receptu.
 
Grįžkime prie mūsų pasitikėjimo vienų kitais reitingo ir, turėdami omenyje laimingiausios tautos atstovo išsakytą tezę, pabandykime iš naujo suvokti dabartinę mūsų padėtį. 2009 metų apklausoje sava ranka pasirašytą nepasitikėjimo „ketvertą“ turėtume atrasti ir įvertinti visose mūsų gyvenimo srityse.  
 
Visų pirma – nepasitikime verslininkais. Lietuvių tarpe jie vis dar yra laikomi mažų mažiausiai nelegaliais būdais pralobusiais sukčiais. Nepakankamą pasitikėjimą lietuvišku verslu liudija ir geidžiamiausių darbdavių reitingų lentelės – jose nevyrauja lietuviško kapitalo bendrovės.
 
Nepasitikime savo vyriausybe ir jos vadovu. O vyriausybė ir jos vadovas akivaizdžiai nepasitiki savais piliečiais ir jų galimybėmis kurti. Tai įrodo ne tik „diržų susiveržimo“ paskatos užkrauti mokesčiai. Liūdnai iškalbingas yra ir paprasčiausias valios trūkumas rimtai užsiimti biurokratijos, kuri dažnai tegeba sėkmingai užsmaugti privačią iniciatyvą, saulėlydžiu.  
 
Nepasitikime ir valdininkais, o jie - mumis. Taigi bandome „savaip“ susitarti ir galutiniame rezultate turime korupcijos masto bėdą. Ir iš principo, ar slegianti biurokratijos našta kartais nėra klestinčio nepasitikėjimo vienų kitais išraiška?
 
Galiausiai mūsų tarpe pradėjo gausėti nepasitikinčių net ir pačiais demokratijos bei rinkos ekonomikos principais. Tad, nusivylę, toliau keliatūkstantinėmis miniomis traukiame iš savo krašto į didesniu laimės koeficientu trykštančias šalis. 
 
Pabandykime išsiaiškinti mūsų tarpe siaučiančios nepasitikėjimo ligos priežastis.
 
„Norint tobulinti gyvenimą, reikalingas tikėjimas juo. Net norint būti patenkintam, būtina jausti tam tikrą nepasitenkinimą esama padėtimi, o norint išlaikyti būtiną pasitenkinimą ir būtiną nepasitenkinimą, nepakanka akivaizdžios stoiko pusiausvyros. Taip yra todėl, kad grynoje rezignacijoje nėra nei gigantiškos malonumo lengvybės nei tobulos kentėjimo netolerancijos. Patarimas „tiesiog ištverti su šypsena“ kelia pamatinį prieštaravimą“, – savo viename esė ragina britų rašytojas G. K. Chestertonas.
 
Jei jau esame drąsi šalis, kaip kad apie mus skelbia Lietuvos įvaizdžio kūrėjai, nepabijokime tokie ir būti. Pirmiausiai nebijokime sau ir savo esamiems bei buvusiems lyderiams pasakyti, kad jau dvidešimt Nepriklausomybės metų girdimas prašymas „tiesiog išverti su šypsena“ kol savaime ateis geresni laikai – mūsų netenkina. Be to, turime atsakyti į du mūsų bendrabūviui esminius klausimus: kodėl nepasitikėjimas mūsų tarpe vis dar išlieka ir kaip galėtume pasitikėjimą atgaivinti?
 
Atsakyti į pirmąjį klausimą nėra lengva. Visą kaltę suversti sovietmečio penkiasdešimtmečiui būtų neteisinga. Žinoma, šis laikotarpis padarė didelę žalą žmonių santykiams ir žmogiškumui apskritai. Bet sovietmetis praėjo, o suskaldyta ir įbauginta visuomenė liko. Vadinasi, per Nepriklausomybės dvidešimtmetį taip ir neįvyko mūsų savivokos kaita. Matyt teisūs yra tie, kurie primena, jog prieš dvidešimt metų Nepriklausomybės kovose dalyvavo toli gražu ne didžioji Lietuvos žmonių dalis. Šio priminimo tikslas nėra ką nors įžeisti. Priešingai – juo pasakoma, kad radikali savivokos transformacija Lietuvoje vis dar yra žūtbūtinės kovos už savo Tėvynės nepriklausomybę užduotis. Ir tai tiesa.


Užsisakykite Mūsų Esė