2010-11-02

 

Lyderiai sukuria aukštus standartus ir tikisi, kad jais seks kiti. Jie siekia šio rezultato ne piktai kilnodami antakius, bet drąsindami. Tai yra įtraukimas. Tai reiškia, kad lyderiai labiau traukia, negu stumia, moko, negu komanduoja, įkvepia negu rūstauja. Tokiu būdu, lyderystė yra ne tiek valdžios demonstravimas, bet kitų įgalinimas.

 

Lyderiai rūpinasi, pripažįsta ir pasinaudoja kitų organizacijos narių indėlio sprendžiant problemas. Bet įtraukimas nėra tas pats, kas ir demokratija: „Turėti galimybę kalbėti nėra tapatu teisei balsuoti“, sako Max De Pree, sako vadovu dirbęs ir rašytojas apie vadybą. Įtraukimas gali būti praktikuojamas net ir labai hierarchiškose organizacijose.

 

Lyderiai be rimtos priežasties niekados nesikiša į pavaldinių darbą vykdant uždavinį. Jie pasitiki jų gebėjimais. Prezidentas Thomas Jeffersonas kartą taip papriekaištavo Pierre S. Du Pont Nemours, industrinio giganto, kuris vis dar nešioja jo vardą, įkūrėjui: „Mes abu laikome savo žmones kaip savo vaikus, ir mylime juos su tėviška meile. Bet jūs juos mylite kaip kūdikius, kuriais jums be auklių sunku pasitikėti.“

 

Lyderiai laiko savo kolegas laisvomis, brandžiomis ir atsakingomis žmogiškosiomis būtybėmis – ne vaikais. Lyderiai yra laimingi, kai jie mato, kaip per indėlį į bendrą tikslą jų pavaldiniuose gimsta savivertės jausmas.

 

Lyderiai nedirba darbų už savo pavaldinius. Jie pataria ir padrąsina su mielu noru. Tačiau jų bendradarbiai privalo patys išspręsti reikalą geriausiai pagal savo sugebėjimus. Įtraukimas nėra neveiksmingas paternalizmas, nes tokiu būdu žmogus be jokių pastangų kažką gaudamas, nieko nenuveikia, nieko neišmoksta ir dar praranda savigarbą. Tėvai, kurie už savo vaikus tvarko kambarius yra puikus neveiksmingo paternalizmo pavyzdys.

 

Lyderiai deleguoja valdžią ir tokiu būdu pasidalija su pavaldiniais ir sprendimo galia, ir atsakomybe už rezultatus. Jeigu vadovas tinkamai su savo valdžia dalijasi, tuomet pavaldiniai įgyja nuostabią galimybę mokytis, augti profesionalia prasme ir auginti savo kolegų pagarbą.

 

Lyderis pasitiki savo darbuotojais, kuriems jis delegavo dalį valdžios. Jis ir toliau pasilieka dalykų kontrolę savo rankose, tačiau jis siekia nesikišti, kad jo darbuotojas pilnai įsisavintų jo paties vykdomą užduotį. Jei pastarajam reikia pagalbos, lyderis lieka darbuotojui pasiekiamas ir pasirūpina, kad šis apie tai žinotų. Bet jeigu nėra reikalo, jis nesikiša.

 

Lyderiai prisiima visą atsakomybę už valdžios delegavimo rezultatus - tiek gerus, tiek ir prastus. Šitai pareikalauja nusižeminimo. Išpuikęs vadovas deleguoja valdžią savo pavaldiniui; bet ima priekaištauti šiam, kai reikalai pakrypsta prasta vaga. Tokia vadovo praktika neleidžia išsivystyti sprendimo priėmimo gebėjimų jo pavaldinyje; o pats darbuotojas nuo šiol nesiims spręsti pats, kai susidurs su sunkumais, ir reikalaus tai padaryti iš paties vadovo. Trumpai, tariant tikra valdžios delegacija yra subalansuotas abipusiai prisiimtos atsakomybės santykis. Prasta valdžios delegacija yra farsas, kuriame niekas nežino „kuris yra pirmas“.

 

„Įtraukimas“, sako Bennis, „įgalina žmones jausti, kad jie yra dalykų centre, o ne šone. O tai leidžia jiems jaustis ir veikti, kaip pasakė Max De Pree, lyg jie patys būtų savininkai‘. Tai jiems suteikia žmogiško ryšio jausmą, bendruomenės jausmą, ir darbo prasmingumo pojūtį. Įtraukimas reiškia, kad lyderis tiki ir leidžia skleistis įgimtam kilnumui tų, kuriems jis vadovauja.“

 

Kai vyrauja įtraukimas, tuomet lyderiauja ne vienas, bet daugelis; kiti siekia lyderiauti, ir kiekvienas organizacijoje supranta,  kad lyderystė bus apdovanota. Kuo labiau įtraukimas tampa organizacijos kultūra, tuo labiau plėsis lyderystės centrai pačioje organizacijoje.

 

 

 

Ištrauka iš Alexandre Havard knygos „Charakerio galia ir lyderystė“ (Virtuous leadership).

Knyga rengiama spaudai.Vertė – Mindaugas Kubilius

 

Kiti Alexandre Havard straipsniai:


Užsisakykite Mūsų Esė